Kas yra emocijos?
Emocijos – tai trumpalaikės organizmo reakcijos į įvairias situacijas, padedančios mums reaguoti į mus supantį pasaulį. Jos kyla automatiškai, ir dažnai mes negalime jų visiškai kontroliuoti. Emocijas gali sukelti išoriniai įvykiai (pvz., pokalbis su kuo nors, situacija mokykloje) arba vidiniai išgyvenimai (pvz., prisiminimai, mintys).
Emocijų pavyzdžiai:
Emocijų vaidmuo gyvenime
- Emocija yra fizinė reakcija, kurią jaučiame savo kūne, pavyzdžiui, džiaugsmas, liūdesys ar baimė.
- Mintis yra situacijos interpretacija, pavyzdžiui, „Aš nesugebėsiu to padaryti“ arba „Jis manęs nemėgsta“.
Pavyzdys:
- Mintis: „Niekas manęs nesupranta.“
- ️ Emocija: liūdesys, vienatvės jausmas.
- ️ Reakcija: apetito praradimas arba noras valgyti kažką saldaus, kad pagerėtų nuotaika.
Žmonės dažnai mano, kad jų mintys yra emocijos, pavyzdžiui: „Jaučiu, kad nesugebėsiu to padaryti.“ Tačiau tai iš tiesų yra mintis – emocija gali būti baimė patirti nesėkmę.
INTERAKTYVI VEIKLA 17
Tyrimai apie alkio ir psichinės būklės ryšį paprastai buvo atliekami laboratorinėmis sąlygomis arba tarp asmenų, turinčių valgymo sutrikimų.
Rivaz ir kt. (2022) atliko eksperimentą, kurio metu tyrė, kaip alkis ir mityba veikia kasdienes emocijas daugiau nei 700 suaugusiųjų. Vieną savaitę dalyviai keturis kartus per dieną pranešdavo apie savo alkio lygį, suvartotą maistą ir nuotaiką.
Rezultatai parodė, kad alkis gali padidinti energijos ir aktyvumo jausmą, taip pat pagerinti budrumą. Alkani žmonės skundėsi mažesniu protiniu vangumu. Kita vertus, valgymas padėjo žmonėms jaustis aktyvesniais vėliau tą pačią dieną.
Tyrimas taip pat parodė, kad emocijos gali turėti įtakos alkio jausmui: asmenys, kurie jautėsi energingi, gyvybingi ar neramūs, dažniau jautė alkį. Tuo tarpu tie, kurie jautėsi išsiblaškę ar protiniu požiūriu sulėtėję, jautė mažesnį alkį.
Įdomu tai, kad nebuvo nustatyta jokio ryšio tarp alkio ir neigiamų emocijų, tokių kaip liūdesys, nerimas ar pyktis. Tai rodo, kad alkis gali turėti didesnį poveikį mūsų energijos ir aktyvumo lygiui nei neigiamai nuotaikai.
4.1. Trumpa emocinio smegenų istorijos apžvalga – limbinės sistemos teorija
Kiekvienas organizmas, net ir vienaląstis, turi reaguoti į aplinką, kad išgyventų. Pavyzdžiui, bakterijos juda link maistinių medžiagų ir tolyn nuo toksinų. Evoliucijai progresuojant, daugialąsčiai organizmai, ypač turintys nervų sistemą, išsiugdė pažangesnius būdus reaguoti į aplinką.
Kaip vystėsi smegenys?
Stuburiniai gyvūnai (gyvūnai su stuburu) turi panašią bendrą smegenų struktūrą, kurią sudaro trys pagrindinės dalys:
Skirtumai tarp skirtingų rūšių smegenų struktūros XX a. paskatino trijų dalių smegenų teorijos atsiradimą. Ši teorija teigia, kad su žinduolių atsiradimu priekinės smegenys smarkiai išsiplėtė. Atsirado naujos struktūros, pavyzdžiui, neokorteksas, kuris palaiko sudėtingesnius protinius procesus, tokius kaip mokymasis, planavimas ir, žmonėms, kalba.
Paulo MacLeano limbinės sistemos teorija
XX a. viduryje neurobiologas Paulas MacLean pateikė teoriją, kad smegenys susideda iš trijų evoliucinių sluoksnių:
1️. Reptilinė smegenų dalis – evoliuciškai seniausia smegenų dalis, atsakinga už pagrindines funkcijas ir instinktyvų elgesį.
2️. Paleomammalinis smegenų (limbinė sistema) – atsakingas už emocijas.
3️. Neokorteksas (aukštesniųjų žinduolių smegenys) – leidžia mąstyti racionaliai ir reguliuoti emocijas.
Pasak MacLeano, limbinė sistema, kurią sudaro tokios struktūros kaip migdolas ir hipokampas, padeda mums jausti ir prisiminti emocijas. Jis manė, kad ši sistema atlieka pagrindinį vaidmenį emocinėse reakcijose ir sieja jas su kvapais bei atmintimi. MacLean teigė, kad evoliucijos eigoje neokorteksas palaipsniui ėmė labiau kontroliuoti emocijas, leidžiant žmonėms geriau reguliuoti savo jausmus ir priimti racionalius sprendimus.
Ar MacLeano teorija buvo teisinga?
Nors limbinės sistemos teorija tapo labai populiari 1950–1970 m., vėlesni tyrimai parodė, kad ji nėra visiškai tiksli. Štai pagrindinės priežastys, dėl kurių šiuolaikiniai mokslininkai atsisakė šio modelio:
Limbinės struktūros nėra būdingos tik žinduoliams.
MacLean manė, kad limbinė sistema yra būdinga tik žinduoliams, tačiau tyrimai parodė, kad paukščiai ir ropliai taip pat turi panašias struktūras, pavyzdžiui, hipokampo ir migdolinio kūno ekvivalentus.
Hipokampas nėra pagrindinis emocijų šaltinis.
MacLean manė, kad hipokampas yra pagrindinis emocijų apdorojimo centras. Tačiau naujausi tyrimai rodo, kad jo pagrindinė funkcija yra atmintis ir erdvinė orientacija. Jo įtaka emocijoms yra daug mažesnė nei anksčiau manyta.
Limbinė sistema neveikia kaip viena vieninga sistema.
MacLean teorija teigia, kad limbinė sistema yra nuoseklus vienetas, atsakingas už emocijas. Iš tiesų emocijas kontroliuoja ne viena smegenų sritis, o kelių sričių, įskaitant neokorteksą, bendradarbiavimo tinklas.
Neokorteksas dalyvauja tiek mąstyme, tiek emocijų procesuose.
MacLean teigė, kad neokorteksas yra atsakingas už racionalų mąstymą, o emocijas kontroliuoja senesnės smegenų sritys. Tačiau naujausi tyrimai rodo, kad neokorteksas taip pat vaidina svarbų vaidmenį emociniuose procesuose, pavyzdžiui, padeda reguliuoti ir interpretuoti emocines reakcijas.
Kaip šiandien suprantame emocijas smegenyse?
Šiandien mokslininkai nebesistengia paaiškinti emocijų remdamiesi viena „emocine sistema“, kaip siūloma limbinės sistemos teorijoje. Vietoj to jie tiria konkrečias emocijas ir jų pagrindinius mechanizmus smegenyse. Kiekviena emocija apima skirtingas smegenų struktūras, o jų sąveika yra daug sudėtingesnė, nei anksčiau manyta.
Limbinė sistema atliko svarbų vaidmenį ankstyvosiose emocijų tyrimuose, tačiau ji nėra vienintelė už jų susidarymą atsakinga sistema. Dabar žinome, kad emocijos kyla dėl kelių smegenų sričių bendradarbiavimo, o jų reguliavimas yra sudėtingesnis, nei buvo manoma pagal pirminę teoriją.
4.2. Emocinis valgymas ar fizinis alkis
Kaip šiandien suprantame emocijas smegenyse?
Mes ne visada valgome todėl, kad esame fiziškai alkani. Kartais mes griebiame maisto dėl kitų priežasčių, pavyzdžiui, dėl emocijų. Fizinis alkis yra natūralus organizmo signalas, kad jam reikia energijos, o emocinis alkis kyla dėl mūsų jausmų ir nuotaikos.
Svarbiausi skirtumai pateikiami lentelėje žemiau.
| Funkcija | Fizinis alkis | Emocinis alkis |
|---|---|---|
| Vystosi palaipsniui? | ✅ Taip | ❌ Ne – atsiranda staiga |
| Jaučiate skrandžio susitraukimus? | ✅ Taip | ❌ Ne |
| Išnyksta po įprasto valgio? | ✅ Taip | ❌ Ne – jūs vis dar norite valgyti |
| Norite konkrečių maisto produktų? | ❌ Ne – valgote tai, kas yra | ✅ Taip – daugiausia saldumynai, greitasis maistas |
| Po valgio jaučiate kaltę? | ❌ Ne | ✅ Taip |
| Reguliuojama organizmo? | ✅ Taip – kontroliuoja smegenys ir alkio hormonai | ❌ Ne – vedamas emocijų |
Pavyzdys:
- Jei esate tikrai alkanas, galėsite suvalgyti sveiką maistą, pavyzdžiui, sumuštinį ar salotas.
- Jei tai emocinis alkis, jūs trokštate ko nors konkretaus, pavyzdžiui, šokolado ar traškučių.
Fizinis alkis atsiranda palaipsniui, yra susijęs su tikraisiais organizmo poreikiais ir praeina po valgio.
Emocinis alkis atsiranda staiga, sukelia potraukį tam tikriems maisto produktams ir nėra susijęs su fiziniu poreikiu.
Emocinio valgymo teorijos – kaip emocijos įtakoja tai, ką valgome
Tyrėjai išskiria tris pagrindinius požiūrius, paaiškinančius, kodėl žmonės valgo reaguodami į emocijas. Kiekvienas iš jų sutelkia dėmesį į skirtingą mechanizmą (Reichenberger et al., 2020):
1️. Kūno signalų suvokimas (interocepcija)
2️. Kognityviniai procesai
3️. Mokymasis remiantis praeities patirtimi
1. Psichosomatine teorija – emocijų painiojimas su alkio jausmu
Pagal šią teoriją, kai kurie žmonės turi sunkumų tiksliai atpažinti savo kūno signalus. Tai reiškia, kad jie gali painioti emocines būsenas su fiziniu alkio jausmu. Pavyzdžiui, kai jie jaučia stresą, liūdesį ar nerimą, jų kūnas reaguoja įtampa, kurią jie interpretuoja kaip alkį, todėl pradeda valgyti (Reichenberger et al., 2020).
Pavyzdys:
Marija prieš egzaminą jaučia stresą. Vietoj to, kad pripažintų, jog yra įsitempusi ir nerimauja, ji mano, kad yra alkana, ir griebiasi šokolado batonėlio. Anksčiau tai buvo naudojama nutukimo paaiškinimui, tačiau šiandien mokslininkai sutaria, kad tai nevisiškai paaiškina šį reiškinį. Vis dėlto kūno signalų suvokimo tema vis dar vaidina svarbų vaidmenį mitybos tyrimuose.
2. Susilaikymo teorija – griežtos taisyklės veda prie persivalgymo
Ši teorija teigia, kad žmonės, kurie laikosi labai griežtų dietų, yra labiau linkę į emocinį persivalgymą. Kai kas nors sau draudžia valgyti tam tikrus maisto produktus (pvz., „Aš niekada nevalgau šokolado“) ir tada pažeidžia tą taisyklę, jis gali pagalvoti: „Aš jau nesilaikiau taisyklės, tad galiu valgyti dar daugiau“. Tai vadinama „kas gi čia tokio“ efektu (Reichenberger et al., 2020).
Pavyzdys:
Tomek nusprendė vengti saldumynų. Tačiau savo draugo gimtadienio vakarėlyje jis suvalgė gabalėlį torto. Vietoj to, kad sustotų, jis pagalvojo: „Kadangi jau suvalgiau saldumynų, galiu suvalgyti ir visą pakuotę sausainių.“ Emocijos gali susilpninti kontrolę tokių taisyklių laikymosi, todėl žmonės, kurie laikosi pernelyg griežtų dietų, dažnai sunkiai sugeba jas išlaikyti ilgą laiką.
3. Mokymosi teorija – maistas kaip atlygis smegenims
Ši teorija paaiškina, kad valgymas gali tapti būdu pagerinti nuotaiką. Jei žmogus iš praeities patirties išmoko, kad, pavyzdžiui, šokoladas pagerina jo nuotaiką, jo smegenys pradeda siekti neigiamas emocijas su valgymu. Todėl ateityje, kai jis jausis liūdnas ar stresuotas, jis gali automatiškai griebtis maisto, net jei fiziškai nebus alkanas.
Kaip tai veikia?
- Kiekvieną kartą, kai valgome kažką skanaus, smegenys gauna signalą: „tai malonu!“
- Jei valgome stresinės situacijos metu, neigiami jausmai laikinai išnyksta.
- Smegenys išmoksta, kad maistas padeda „įveikti“ stresą, todėl kitą kartą susidarius panašiai situacijai, jos skatina mus vėl griebtis užkandžių (Reichenberger et al., 2020).
Pavyzdys:
Po sunkios dienos mokykloje Kasia visada valgo ledus. Dėl to jos smegenys pradeda sieti ledus su geresne savijauta, ir kitą kartą, kai ji jausis liūdna, ji automatiškai norės jų.
Tai paaiškina, kodėl taip sunku atsikratyti emocinio valgymo įpročio – smegenys pripranta prie skanaus maisto teikiamo pasitenkinimo.
Ar emocinis valgymas susijęs su hormonais?
Kai kurios teorijos taip pat nurodo hormonų vaidmenį emociniame valgymui. Stresas sukelia kortizolio, insulino ir gliukozės lygio pokyčius, kurie gali turėti įtakos apetitui. Tam tikros maistinės medžiagos taip pat gali paveikti smegenų chemines medžiagas, gerinančias nuotaiką, o tai padeda paaiškinti, kodėl valgymas gali suteikti laikinas palengvėjimas (Reichenberger et al., 2020).
Pavyzdys:
Šokolade yra junginių, kurie didina serotonino – „laimės hormono“ – kiekį. Todėl daugelis žmonių, kai jaučiasi liūdni, griebiasi šokolado.
INTERAKTYVI VEIKLA 18
Kodėl valgome, kai esame liūdni, nuobodžiaujantys ar stresuoti?
Emocijos daro įtaką mūsų mitybai. Maistas dažnai tarnauja kaip emocinis kompensavimo mechanizmas, o ne kaip atsakas į fiziologinius organizmo poreikius. Kaip skirtingos emocijos veikia mūsų mitybos įpročius?
✔️ Liūdesys – dažnai sukelia potraukį saldumynams ir angliavandenių turinčiam maistui, kuris laikinai pagerina nuotaiką.
✔️ Nuobodulys – dažnai sukelia norą „valgyti, kad būtų ką veikti“, net jei organizmui kalorijų nereikia.
✔️ Džiaugsmas – gali paskatinti valgyti socialinėse situacijose ir šventėse, o tai kartais gali baigtis persivalgymu.
✔️ Pyktis – gali sukelti impulsyvų valgymą, kai sunku kontroliuoti suvartojamą maisto kiekį.
Desmet ir Schifferstein (2008) apibūdino įvairias emocijas, kurios gali būti susijusios su maisto vartojimu. Tyrėjai išskyrė iš viso 22 emocijas, iš kurių kai kurios yra teigiamos, o kitos – neigiamos. Išsamus šių su maistu susijusių emocijų aprašymas pateikiamas lentelėje žemiau.
Su maisto vartojimu susijusios emocijos. Šaltinis: Desmet & Schifferstein (2008)
| Pozityvios emocijos | Pavyzdys | Negatyvios emocijos | Pavyzdys |
| Pasitenkinimas | Jausmas, kad po valgio jaučiuosi sotus. | Nuobodulys | Susijęs su monotoniška mityba arba valgymu iš nuobodulio. |
| Malonumas | Paprastai siejamas su saldumynų vartojimu. | Nusivylimas | Kai maisto skonis skiriasi nuo to, ko tikėtasi. |
| Troškimas | Dažnai susijęs su maisto išvaizda ar skoniu. | Nepasitenkinimas | Paprastai siejama su maistu, valgytu ne namuose (pvz., restorane), kai jo kokybė neatitinka lūkesčių. |
| Smagumas | Dažnai siejamas su maisto socialiniu aspektu. | Pasibjaurėjimas | Gali būti jaučiamas tam tikrų maisto produktų ar maisto gaminių (pvz., subproduktų) atžvilgiu. |
| Žavėjimasis | Mėgstamas skonis didina vartojimo dažnumą. | Nemaloni staigmena | Dažnai vartojamas netikėtai blogo skonio ar prastos kokybės (pvz., sugedusio maisto) kontekste. |
| Jaudulys | Paprastai siejamas su energiją suteikiančiais maisto produktais (pvz., obuoliais) arba kofeinu. | Gėda | Susijęs su netinkamu valgymo būdu (pvz., netinkamu makaronų ar omaro valgymu). |
| Maloni staigmena | Atradimas netikėtai gero skonio. | Panieka | Jausmas tam tikrų mitybos įpročių atžvilgiu (pvz., mėsos ar nesveiko maisto vartojimas). |
| Palengvėjimas | Gerti kažką gaivinančio, kai labai troškina (pvz., karštą dieną). | Baimė | Dažnai susijęs su naujais ar neįprastais maisto produktais arba maisto saugos problemomis. |
| Žavėjimasis | Susidomėjimas šefu dėl patiekalo sensorinių savybių. | Liūdesys | Susijęs su maistu, vartojamu liūdnų patirčių metu. |
| Viltis | Dažnai siejamas su saldumynais arba patiekalo vizualiniu patrauklumu. | Pyktis | Jausmas, kai maistas nepavyksta taip, kaip tikėtasi, nepaisant didelių pastangų. |
| Pasididžiavimas | Pasididžiavimas paruošus sudėtingą ar daug laiko reikalaujantį patiekalą. | Pavydas | Pavydas kitiems, vartojantiems išskirtinius produktus (pvz., ikrus). |
Kodėl mes valgome skirtingai, priklausomai nuo savo emocijų?
- Kai jaučiamės liūdni, dažnai ieškome paguodos maiste – todėl linkę rinktis saldumynus ir greitą maistą, kurie skatina greitą dopamino (laimės hormono) išsiskyrimą.
- Kai jaučiamės laimingi, valgymas tampa šventės dalimi, dažnai socialinėje aplinkoje, o tai gali paskatinti valgyti didesnes porcijas.
- Kai patiriame stresą, organizmas aktyvuoja „kovos arba bėgimo“ reakciją – tai kai kuriems žmonėms gali slopinti apetitą, o kitiems – padidinti potraukį nesveikam maistui.
| Nuorodos |
| de Rivaz, R., Swendsen, J., Berthoz, S., Husky, M., Merikangas, K., & Marques-Vidal, P. (2022). Ryšiai tarp alkio ir psichologinių pasekmių: didelio masto ekologinis momentinis vertinimo tyrimas. Maistinės medžiagos, 14(23), 5167. https://doi.org/10.3390/nu14235167 Reichenberger, J., Schnepper, R., Arend, A. K., & Blechert, J. (2020). Emocinis valgymas sveikų asmenų ir pacientų, turinčių valgymo sutrikimų: psichometrinių, eksperimentinių ir natūralistinių tyrimų duomenys. Mitybos draugijos leidinys, 79(3) , 290–299. https://doi.org/10.1017/S0029665120007004 Desmet, P., & Schifferstein, H. (2008). Teigiamų ir neigiamų emocijų šaltiniai maisto patirtyje. Appetite, 50(2–3), 290–301. https://doi.org/10.1016/j.appet.2007.08.003 |
